Anksčiau valgydavau greitai — dažnai prie ekrano, tarp darbų, beveik nepastebėdama, ką dedu į burną. Po valgio jausdavausi sunkiai, o sotumo signalas ateidavo per vėlai.
Kai pradėjau valgyti lėčiau, pokytis buvo vienas iš maloniausių. Ne dėl to, kad „valgiau mažiau“, o dėl to, kad pradėjau jausti maistą ir savo kūną.
Kodėl greitis trukdo
Kai valgome greitai, sotumo signalai nespėja pasiekti. Dėl to dažnai suvalgome daugiau, nei reikia, ir jaučiamės sunkiai. Lėtesnis tempas leidžia kūnui suspėti.
Praktikos, kurios man padėjo
- Valgyti be telefono ir televizoriaus bent vieną valgį per dieną.
- Kramtyti ilgiau — ne skaičiuojant, o tiesiog pastebint skonį.
- Dėti šakutę tarp kąsnių.
- Pradėti valgį nuo kelių gilių įkvėpimų.
Šie veiksmai neužima papildomo laiko — jie tiesiog keičia kokybę.
Kaip nepaversti to taisykle
Nereikalauju tobulumo. Jei kartais valgau greitai — nieko. Svarbu, kad lėtesnis tempas taptų dažnesniu pasirinkimu, o ne išimtimi.
Lėtas valgymas nėra disciplina. Tai būdas grįžti prie maisto ir savęs.
Ką pastebėjau
Po valgio jaučiuosi lengviau. Mažiau noro iškart kažko saldaus. Ir — tai buvo netikėta — maistas ėmė atrodyti skanesnis, kai jam skiriu dėmesį.
Jei norite pabandyti — pasirinkite vieną valgį per dieną ir valgykite jį be ekranų. Po savaitės įvertinkite. Dažnai to užtenka, kad norėtųsi tęsti.